„Linux Mint“ ir „Ubuntu“: kuri OS jums tinkamiausia?

Turinys

• 1. Įvadas
• 2. Istorija ir kontekstas
• 3. Darbalaukio aplinkos
• 4. Našumas ir sistemos išteklių naudojimas
• 5. Programinės įrangos ir paketų valdymas
• 6. Pritaikymas ir vartotojo sąsaja
• 7. Programinės įrangos prieinamumas ir suderinamumas
• 8. Saugumas ir palaikymas
• 9. Tikslinė auditorija ir naudojimo atvejai

I. Įvadas

II. Istorija ir kontekstas

„Linux Mint“ ir „Ubuntu“ turi bendrą pagrindą – jie sukurti „Debian“ pagrindu, tačiau jų istorija atspindi skirtingus požiūrius ir prioritetus.

„Ubuntu“, sukurta „Canonical“, pirmą kartą buvo išleista 2004 m., siekiant padaryti „Linux“ prieinamesnę. „Canonical“ daugiausia dėmesio skyrė patogiam vartotojui platinimui su dažnais atnaujinimais, stipria parama ir nuoseklia GNOME pagrindu sukurta darbalaukio aplinka. „Ubuntu“ tapo plačios „Linux“ pripažinimo simboliu tiek vartotojų kompiuteriuose, tiek įmonių aplinkoje. „Ubuntu“ išleidimo ciklas siūlo du leidimus: įprastus šešių mėnesių leidimus ir LTS (ilgalaikės paramos) versijas, kurios suteikia penkerių metų saugumo atnaujinimus, todėl tai yra puikus pasirinkimas įmonėms ir kūrėjams.

„Linux Mint“ buvo paleista 2006 m., siekiant išspręsti kai kurias problemas, su kuriomis susidūrė ankstyvieji „Ubuntu“ vartotojai. Ja buvo siekiama supaprastinti vartotojo patirtį, įtraukiant labiau į „Windows“ panašią sąsają į „Cinnamon“, „MATE“ ir „Xfce“ darbalaukio aplinkas. „Linux Mint“ iš karto išpopuliarėjo dėl paprasto naudojimo, minimalaus išteklių naudojimo ir jau paruoštų naudoti galimybių, įskaitant iš anksto įdiegtus medijos kodekus. Nors „Mint“ sukurta remiantis „Ubuntu“ LTS versijomis, ji išsiskiria tuo, kad panaikino „Canonical“ „Snap“ paketus ir suteikė daugiau pritaikymo galimybių su „Flatpak“ palaikymu.

Abu platinimai užtikrina saugią ir patikimą aplinką, tačiau „Linux Mint“ dėmesys vartotojo pritaikymui ir naudojimo paprastumui daro ją ypač patrauklią pradedantiesiems, o „Ubuntu“ mastelio keitimas ir palaikymas pritraukia platesnį vartotojų ratą.

III. Darbalaukio aplinkos

Vienas iš reikšmingiausių skirtumų tarp „Linux Mint“ ir „Ubuntu“ yra kiekvieno platinamo platinimo siūloma darbalaukio aplinka. Šios aplinkos formuoja vartotojo sąsają, navigaciją ir bendrą patirtį, todėl tai yra svarbus veiksnys renkantis vieną iš šių dviejų.

„Cinnamon“ – pagrindinė „Linux Mint“ darbalaukio aplinka – yra viena iš kelių prieinamų. „Cinnamon“ turi klasikinį darbalaukio išdėstymą, kuris labai panašus į „Windows“ sąsają, todėl vartotojams lengviau pereiti iš „Windows“. Ji pasižymi dideliu pritaikomumu, lengvumu ir paprasta meniu navigacija. „Linux Mint“ taip pat palaiko MATE ir „Xfce“, kurios yra lengvesnės nei „Cinnamon“ ir tinka senesniems arba mažai išteklių naudojantiems kompiuteriams.

Kita vertus, „Ubuntu“ pateikiama su „GNOME“ darbalaukio aplinka kaip numatytąja sąsaja. „GNOME“ yra moderni, elegantiška aplinka, pasižyminti minimalistine išvaizda ir orientuota į efektyvumą. Ji turi tokias funkcijas kaip dokas kairėje pusėje ir veiklos apžvalga, leidžianti greitai pasiekti atidarytus langus ir programas. „Ubuntu“ taip pat turi versijas su kitomis darbalaukio aplinkomis, tokiomis kaip „Kubuntu“ (su „KDE Plasma“), „Lubuntu“ (su „LXQt“) ir „Xubuntu“ (su „Xfce“).

Sprendimas tarp „Linux Mint“ ir „Ubuntu“ dažnai priklauso nuo to, kuri darbalaukio aplinka atitinka jūsų darbo eigos ir aparatinės įrangos poreikius.

IV. Našumas ir sistemos išteklių naudojimas

Lyginant „Linux Mint“ ir „Ubuntu“, našumas ir sistemos išteklių naudojimas yra labai svarbūs aspektai, ypač vartotojams, turintiems senesnę ar mažiau galingą aparatinę įrangą.

„Linux Mint“ gerai žinoma dėl savo mažo svorio, ypač naudojant „Cinnamon“, „MATE“ arba „Xfce“ darbalaukio aplinkas. Šios darbalaukio aplinkos yra ekonomiškos išteklių atžvilgiu, todėl „Linux Mint“ yra puikus pasirinkimas senesniems įrenginiams arba sistemoms su ribotu procesoriaus ir RAM pajėgumu. Pavyzdžiui, „Linux Mint“ su „Xfce“ gali gerai veikti net su 2 GB RAM, todėl tai puikus pasirinkimas žmonėms, norintiems atnaujinti pasenusias technologijas. Net „Cinnamon“, galingiausia iš trijų, yra ekonomiškesnė nei „GNOME“.

„Ubuntu“, nors ir vis dar yra didelio našumo operacinė sistema, reikalauja žymiai daugiau sistemos išteklių. Numatytoji „GNOME“ darbalaukio aplinka pasižymi modernia, išpuoselėta sąsaja, nors ir sunaudoja daugiau procesoriaus ir RAM. Dėl to „Ubuntu“ senesnėje aparatinėje įrangoje gali atrodyti veikianti lėčiau nei „Linux Mint“. Tačiau ji puikiai veikia dabartinėse sistemose, turinčiose didesnę apdorojimo galią, užtikrindama sklandžią ir greitai reaguojančią patirtį.

Apibendrinant galima teigti, kad „Linux Mint“ užtikrina didesnį našumą mažai išteklių naudojančiuose kompiuteriuose, o „Ubuntu“ optimaliai veikia naujesniuose, galingesniuose kompiuteriuose.

V. Programinės įrangos ir paketų valdymas

Nepaisant to, kad tiek „Linux Mint“, tiek „Ubuntu“ yra pagrįstos „Debian“ ir naudoja APT paketų tvarkyklę .deb paketams valdyti, jų programinės įrangos diegimo ir paketų valdymo metodai labai skiriasi.

„Linux Mint“ teikia pirmenybę paprastam ir patogiam programų valdymo būdui. Ji naudoja „Mint Software Manager“, kurį lengva naudoti ir kuris palaiko „Flatpak“. „Flatpak“ leidžia vartotojams įdiegti programas keliuose platinimuose be suderinamumo problemų, suteikdamas daugiau laisvės nei „Snap“. Asmenims, kurie renkasi pažangesnį paketų valdymo sprendimą, „Mint“ siūlo „Synaptic Package Manager“.

Be to, „Linux Mint“ pagal numatytuosius nustatymus panaikino „Snap“ palaikymą, siūlydama alternatyvą tiems, kurie nori atvirojo kodo ir distribucijoms nepriklausomų programinės įrangos paketų.

Kita vertus, „Ubuntu“ plačiai integruoja „Snap“ paketus. „Canonical“ „Snap“ leidžia visas priklausomybes sujungti į vieną paketą, todėl kai kuriems vartotojams diegimas tampa lengvesnis. Kita vertus, „Snap“ sukelia prieštaringas nuomones „Linux“ bendruomenėje, nes yra uždarojo kodo ir sukėlė tam tikrų našumo problemų. „Ubuntu“ taip pat turi „Ubuntu Software Center“, kuriame siūlomos ir „Snap“, ir klasikinės APT pagrindu sukurtos programos, todėl ji yra universalesnė, bet galbūt lėtesnė nei „Mint“ paketų tvarkyklės.

Galiausiai, „Linux Mint“ suteikia daugiau lankstumo ir pasirinkimo vartotojams, kurie nori vengti „Snap“ paketų, o „Ubuntu“ „Snap“ integracija suteikia patogumo naudoti kai kurias programas.

VI. Pritaikymas ir vartotojo sąsaja

Kalbant apie pritaikymą ir vartotojo sąsają, tiek „Linux Mint“, tiek „Ubuntu“ turi skirtingus pasirinkimus, tačiau „Linux Mint“ yra lankstesnė ir patogesnė naudoti.

„Linux Mint“ flagmaninė darbalaukio aplinka „Cinnamon“ pasižymi tradicine „Windows“ stiliaus išvaizda, kurią daugelis vartotojų laiko paprasta naudoti. Ji apima daugybę pritaikymo galimybių iš karto, leidžiančių vartotojams keisti temas, programėles ir darbalaukius tiesiai iš sistemos nustatymų. Šios galimybės daro „Mint“ itin universalią, suteikdamos vartotojams visišką lankstumą – nuo ​​darbalaukio išvaizdos iki individualių programėlių funkcijų. „Mint“ vartotojai taip pat gali pasiekti bendruomenės sukurtų temų ir programėlių saugyklą, kad galėtų dar labiau jas pritaikyti.

Pagal numatytuosius nustatymus „Ubuntu“ naudoja „GNOME“ darbalaukio aplinką, kuri vertina paprastumą ir minimalizmą. Nors „GNOME“ siūlo mažiau integruotų pritaikymo parinkčių nei „Cinnamon“, „GNOME“ plėtiniai leidžia vartotojams pridėti daugiau funkcijų ir suasmeninimo galimybių. Tačiau tam reikia įdiegti papildomus įrankius, tokius kaip „GNOME Tweaks“, o tai šiek tiek apsunkina naujokams. Klientams, kurie teikia pirmenybę įvairioms darbalaukio aplinkoms, „Ubuntu“ palaiko kelias versijas, tokias kaip „Kubuntu“ (su KDE) ir „Lubuntu“ (su LXQt).

Apibendrinant galima teigti, kad „Linux Mint“ suteikia intuityvesnę ir labiau pritaikytą patirtį iš karto, o „Ubuntu“ orientuojasi į supaprastintą sąsają su mažiau pritaikymo galimybių.

VII. Programinės įrangos prieinamumas ir suderinamumas